Už lango pučia žvarbus ir niekingas vėjas, į viršų iškeldamas rudeniu pasipuošusius lapus. Ant šalto asfalto lėtai savo gyvenimus užbaigia lietaus ašaros. Sedėdamas jaukioje kavinukėje, kažkur Pietų Azijoje, stebi šį nuostabų ir magišką vaizdą su puodeliu karštos arabatos. Lėtai nulydi skubančius praeivius ir planuoji savo kitą nuostabią dieną. Gyvenimas
gražus, tik reikia mokėti iš jo pasiimti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną saldaus ir elgantiško vyno taurę..